Mascherpos sezonas

Nedidelio Morbegno miestelio, įsikūrusio žemutinėje Valtelinoje, Bergamo Alpių papėdėje, gyventojams vasaros pradžią žymi ne saulėgrįža ir ne siunčiami perspėjimai apie karščius. Tačiau tikrasis – keistas, bet neginčijamas – ženklas pasirodo senamiesčio maisto krautuvėlių vitrinose, pranešančiose apie pirmųjų mascherpe di monte pasirodymą.

Gegužės pabaigoje daugybė smulkių vietinių ūkininkų tęsia senąjį sezoninio gyvulių ganymo ritualą: su gyvuliais kyla aukštyn ieškoti dar žaliuojančių ganyklų. Meilės tradicijai vedami ir kiek laisvokai interpretuodami higienos normas, ūkininkai gyvulius melžia ir pieną perdirba tiesiog pievose, primityviuose statiniuose, vadinamuose calécc. Ką tik gimusios Storico Ribelle sūrio galvos pirmąsias savaites gali praleisti malghe pastatuosePagalbiniai aukštikalnių ganyklų statiniai, naudojami kaip gyvenamosios patalpos ir sūriams bei įrangai laikyti., tačiau švieži pieno gaminiai, tokie kaip mascherpa, turi leistis į slėnį.

Skubotas kalbininkas žodį “mascherpa” galėtų atmestinai pavadinti paprasčiausiu tarminiu rikotos pavadinimu. Tik nesakykite to Morbegno gyventojui! Jis užvers jus visa virtine dorybių, dėl kurių alpinė jos atmaina visiškai nepalyginama su žemumų atitikmeniu.

Tuo neabejoju, nors pripažįstu neturįs išlavinto skonio. Užrištomis akimis gal net neatskirčiau tikros mascherpos nuo banalios rikotos iš prekybos centro. Tačiau man tai menkai terūpi: mano nuomone, valgymo malonumas yra daugiau nei vien maisto skonis, ir aš mielai leidžiuosi apgaunamas tokių dalykų kaip aplinka, etiketė ir pateikimas.

Taigi, kai smeigiu šakutę į mascherpos riekės minkštimą, ją dar skanesnę padaro netaisyklinga forma, kiek įtartina spalva ir ant stalo tebegulintis vaškinis popierius, kuriame ji buvo supakuota. Visa tai primena stačiuose šlaituose esančias pievas, kuriose karvės tingiai ganosi švilpikų draugijoje, o ožkos maišosi su savo laukiniais pusbroliais.

Todėl mascherpa nusipirkta pačioje malgoje, kurioje privalo stabtelėti kiekvienas save gerbiantis žygeivis, yra dar gardesnė, nors ir yra visiškai tokia pati. Ją išsirenki iš daugybės ant spresùnMedinės lentynos, ant kurių laikomi sūriai. išdėliotų sūrio galvų, paskui kaip išeina įspraudi į kuprinę ir parsineši namo. Kai ją valgai, sūrus, kiek kaimiškas jos skonis vėl sužadina kalnuose patirtas emocijas.

Šias pastraipas rašau iš to paties namelio Lietuvos miške, į kurį su Goda sugrįžome po dviejų mėnesių mano gimtajame Morbegno. Už nugaros palikome šeimos vakarienes, savaitgalius kalnų trobelėse, šachmatų partijas ir vakarus, praleistus sėdint ant “šaukšto”Vieno iš Morbegno fontanų pravardė., valgant ledus ir stebint, kas dar sukiojasi po miesto centrą. Nors dabar esu vietoje, kurioje jaučiuosi laimingas ir kurią jau beveik dešimtmetį vadinu namais, man visada sunku atsiplėšti nuo žmonių, vietų ir gyvenimo būdo, kurie vis dar yra mano dalis.

Vėl pagalvoju apie karves. Rugpjūčio pabaigoje jos taip pat “grįžta namo”, o mascherpa dingsta iš Morbegno vitrinų, tad miestelio gyventojai ima ilgėtis jos sugrįžimo. Tačiau dar prieš tūkstantmečius Herakleitas pastebėjo:

Jos trūkumas, taip pat ir mascherpą daro ypatingą.