Kelionių laiškas

Labas, tėti,

Atsakau į prieš kelias dienas gautą laišką, kuriame tikėjaisi, kad viešnagė Pietryčių Azijos salynuose įkvėps mane parašyti dar vieną kelionių užrašų sąsiuvinį. Deja, ne – tačiau tik dėl atostogų pobūdžio, o ne dėl jų kokybės. Tai buvo šešiolika malonių ir atpalaiduojančių dienų, bet iš esmės tingių.

Tailande, atokioje Koh Lipe salelėje (jos plotas nesiekia nė dviejų kvadratinių kilometrų), savaitę praleidome tarsi savanoriškai užsidarę hedonistiniame trikampyje: viename jo kampe – koralinis paplūdimys, kitame – pėdų masažų salonas, o, žinoma, trečiame – ramus mažas restoranėlis, kuriame persivalgėme paprastų, bet nuostabių patiekalų.

Antroje atostogų pusėje persikėlėme penkiasdešimt kilometrų į pietryčius, valtimi kirtę sieną su Malaizija ir išlipę Langkawi saloje, kur buvome ir pernai. Ištikimi, sugrįžome į „Berjaya“ – kurortą, sudarytą iš kelių šimtų medinių namelių, išsibarsčiusių palei atogrąžų miško pakrantės ruožą.

Išeidami į mūsų namelio balkonėlį, atsiduriame apsupti beveik ateiviškai atrodančios augmenijos: iš žemės styro lapų kuokštai, dideli kaip skėčiai; įspūdingi kamienai stiebiasi dešimtis metrų ir baigiasi milžiniškomis lajomis; prie jų kabinasi šimtamečiai vijokliai ir sudaro tinklus, sujungiančius mišką. Pakanka kelių minučių, kad išvystume milžinišką voverę, šokinėjančią nuo šakos ant šakos, arba akininių beždžionių grupę, sustojusią skabyti prinokusius fikuso vaisius.

Šiame tropiniame rojuje dienos susilieja viena su kita. Devintą ryto pusryčių bufetas paskelbia dienos pradžią. Tuomet grįžtu į namelį ir porą valandų padirbinėju prie savo asmeninio projekto. Apie vidurdienį ateina tvarkytojos, ir tada išeinu pabėgioti ar pasivaikščioti kurorto takeliais. Vidury popietės su Goda einame “pietauti”. Po valgio – pogulis, dar vienas pasivaikščiojimas arba užsukimas į paplūdimį, ir taip ateina vakaras. Tingios, ramios, pasitenkinimą teikiančios dienos.

Rytoj vis dėlto išvykstame. 17:25 vietos laiku (10:25 Italijos laiku) skrendame atgal į Singapūrą, kur praleisime dar dvi savaites. Goda universitete, aš – kokioje nors kavinėje spaudysiu klavišus. Bet tikrai rasime laiko šiek tiek patyrinėti miestą. Kas žino, gal mane aplankys literatūrinis įkvėpimas.

Gražios popietės ir gero vakaro,

Paolo