Rudens pastoralė

Aukštumose pučiantys vėjai greitai gena padriką debesų audinį dangaus skliautu virš manęs, retkarčiais praleisdami saulės spindulių sroves, kurios įžiebia aplink mane esančios gamtos spalvas. Mano žvilgsnis užkliūva už tolumoje augstančių cukinijų augalų, kurių dideli lapai godžiai surenka šviesą, kuri jas maitina. Tačiau vasarišką iliuziją, kurią sukuria ryškiai oranžiniai jų žiedai, sudrasko per rankas nubėgęs šalčio šiurpas. Žvilgteliu į termometrą: keturiolika laipsnių. Nieko neįprasto, tiesą sakant, lietuviškam rugpjūčiui.

Po pietų Goda užsikamšė viduje. Aš tuo tarpu užsibūnu verandoje, leisdamas, kad aštrūs oro gūsiai, prisodrinti drėgmės kvapų, pažadintų mano rudenio prisiminimus. Kad sušilčiau, turiu puodelį arbatos. Gaila tik, kad nėra gabalėlio “krostata” pyrago; storo, sviestinio ir trapaus, su gražiai apskrudusiu uogienės sluoksniu, pagal mamos receptą.

Taip kaip kepdavau, kai gyvenome Rukainiuose, mažame kaime už dvidešimt kilometrų į pietryčius nuo Vilniaus, tame mažame namelyje miško pakraštyje. Ten gavau savo lietuviško rudens įspaudą, ir šaltas vėjas mintimis grąžina mane į tas vietas.

Prisiminimai sugrįžta su nostalgija: bėgimas kaimo keliais per raudonuojančių, derliui pribrendusių grikių jūrą. Obuolių kvapas, kuris tave užplūsta, kai praeini pro vieną iš daugelio laukinių obelų. Grybavimo išvykos (dažnai be laimikio), ir net valandos, praleistos pjaunant, kraunant, nešiojant ir vėl perdėliojant malkas krosniai.

Vilniuje, su centriniu šildymu, miesto gyvenimas, žinoma, patogesnis. Kai tik pabundu, nebereikia skubėti kūrenti ugnies ir laukti, kol namas pamažu sušils. Stingdančios žiemos temperatūros dabar tėra įdomi detalė, kurią vos pastebiu, kai praveriu langą išvėdinti kambarį.

Vis dėlto pasiilgstu to nepatogumo. Penkeri metai mieste tik sustiprino mano troškimą gyventi arčiau kaimiško, labiau paprasto gyvenimo būdo. Bent jau čia, vasarnamyje, kuriame su Goda praleidžiame dalį sezono, šiek tiek to patiriu. Ar to pakaks? Kas žino. Eisiu užkurti židinį.