Vasariška popietė

Po lengvų pietų – pakepintos cukinijos ir paniruota vištiena – gurkšnoju arbatą verandoje prie miško namelio, kuriame su Goda stengiamės praleisti kuo daugiau vasaros. Ant mano didžiojo kojos piršto galiuko nutūpia laumžirgis, ir mintys ima klaidžioti.

Gėriuosi vabzdžio kūno grožiu – juodais ir elektrinės mėlynos spalvos dryžiais. Tuomet su pagarbiu nuostabu pagalvoju apie atominių struktūrų, iš kurių jis sudarytas, sudėtingumą ir trapumą – apie tas struktūras, kurios leidžia jam skrajoti po sodą ieškant grobio.

Pakeliu žvilgsnį į ramų tvenkinį, į kaštoną, žymintį sodo ribą, į lauką už jo ir į miško pakraštį tolumoje. Pradedu galvoti apie visatą ir kvantinę fiziką. Dėl kažkokios priežasties, kai esu čia, visada galiausiai imu galvoti apie fiziką. Nors nieko apie ją nesuprantu, vis tiek apie ją mąstau. Spėju, tai mano asmeninė religinės kontempliacijos versija.

Šios mažos laukymės spalvas nušviečia nesuvokiamas kiekis fotonų, kas sekundę sklindančių iš ten, už 150 milijonų kilometrų esančios įkaitusių dujų sferos. Nenutrūkstamas energijos srautas, kurį Žemės ekosistema paverčia žole, gėlėmis, medžiais ir laumžirgiais.

Iš mūsų perspektyvos tai įprasti, kasdieniški dalykai. Tačiau mąstant visatos kontekste, kur žvaigždžių – tūkstančiai trilijonų trilijonų, net žolės stiebai tampa riboto leidimo objektais.

Įsivaizduoju vaizdą iš TKS: Žemės paviršius paskendęs šviesoje, aplinkui kosminė juoduma, o tolumoje – mažas akinantis diskas.

Mano laukymės iš tokio aukščio nematyti, bet galima įžiūrėti baltą sūkurį, kurį Atlanto vėjai gena virš Baltijos žemyninės dalies. Iš mano perspektyvos tai tamsūs debesys horizonte. Artinasi vasariška audra. Veikiausiai viena iš paskutiniųjų. Verčiau eisiu slėptis.